Atostogos

   Ir vėl apninka tas keists jausmas, kai atsidarai savo blogą, užmeti akį į paskutinį savo rašytą pranešimą ir nutari, kad nori parašyti dar vieną. Tačiau vos tik paspaudus "Rašyti naują pranešimą" visos idėjos ir mintys staiga dingsta. Kaip vėjas nupučia popieriaus lapus nuo stalo, taip mintys išskrenda, palikdamos absoliučiai nieko, tik gėbėjimą improvizuoti iš nieko.
   Palyginus nemažai laiko praėjo, o mane vėl užpuolė toji būtinybė pasireikšti čia. Bet toji būtinybė tiesiog pjaunasi su esančiu jos kontrastu - No Ideas....
   Diena yra pati papraščiausia. Kitiem, galbūt, tai yra kažkas tokio, nes prasidėjo taip ilgai lauktos atostogos. Juokinga žiūrėt kaip visi, lyg kokius naujuosius metus, švenčia atostogų pradžią. O ką jūs darysit kai praeis šita savaitė? Tada lyg atkirtis visam šitam džiūgavimui pasipils žinūtės Facebook'e "O ne, ir vėl į mokyklą QQ" arba "Vėl prasideda pragaras". Tai žmogau galvok, jei jau priemi su džiaugsmu šių atostogų pradžią, tai ir pasiruošk piimti jų pabaigą. Visada esat pasiruošę priimti ką nors gero, bet ginates to kontrasto, kuris neišvengiamai ateina su tuo "gerumu". Jei kas nors prasideda tai vieną dieną ir baigsis. Tad išmok žiūrėti į pabaigą ne kaip į kokį baisūną, o kaip į naują pradžią, nes taip, galų gale, ir yra.
   Jei paklaustum manęs, tai atsakyčiau, kad šitų atostogų visai nelaukiu. Skirtumas nuo kasdienybės tik tas, kad ilgiau sedėsi namie ir nieko neveiksi. Kažkodėl trūksta tos eilinės savaitės mokykloje. Ir su žmonėm pabendrauji, ir kiekvieną dieną kas nors naujo įvyksta.
   "Išvažiavo į Ispaniją". Dvi savaites nematysiu dalies draugų, su kuriais pastaruoju metu daugiausiai bendrauju. Štai kodėl laukiu įvairovės. Nenoriu, kad šios atostogos praeitų lygiai taip pat, kaip ir daugelis kitų, prieš tai buvusių.
   Kiekvieną kartą taip kartoju, bet praėjus jom, suvokiu, kad tiesiogine to žodžio prasme išvaisčiau laiką.
   Ką nors, manau sumąstysim. Galų gale gal sulauksiu kokių pasiūlymų veiklai iš draugų.
   Na, šiaip ar taip stumiam atotogas.
   Užklupus minčių audrai apsireikšiu čia vėl. O iki tol Ciao!

Chapter X

...Jau savaitė prabėgo nuo to laiko, kai ant mano pečių nusileido milžiniški ir sunkūs tamsos sparnai, tačiau realybės neigimas su lyg kiekviena minute tapo vis malonesniu užsiemimu. Aš nenorėjau susitaikyti su realybę - tiesiog negalėjau. Neįstengiau. Tai negalėjo būti tiesa. Tai... tai tiesiog nesuvokiama. "Juk mane prikelė, kaip ir bet kurį kitą kovotoją, kritusį mūšyje",- mąsčiau, - "juk mano venomis vėl teka kraujas, aš vėl uodžiu gaivų medžių kvapą, vėl vaikštau šia žeme, kaip ir ankščiau." Aš vis bandžiau guosti save, pateisinti viską. Viską kas iš tiesų buvo kraupiai neišteisinama. "Tačiau kiti nebuvo prikelti po apsėdimo",- staiga kaip kontrataką pasakiau mintyse sau,- "kiti buvo tiesiog sunaikinti. Sunaikinti, kad negimtų juose blogis, valdysiantys jų kūnus ir sielą visą amžinybę. Tu, vienintelis iš visų ten kritusių karių buvai prikeltas kartu su ta blogio sėkla tavyje."
-Ne, ne, ne! To negali būti!- desperatiškai sušukau.
"Bet taip yra",- toliau tariau mintyse sau,-"vienas iš didžiausių nusižengimų visai brolijai buvo įvykdytas tavo valia, galima sakyt net paliepimu. Nors tu neįsakėi Julijai tave prikelti, tačiau jai nebuvo kito pasirinkimo. Pats supranti, kad ji padarytų viską dėl tavęs. Po galais, kaip aš galėjau būti toks savanaudis?! Nereikėjo įdėti savo ėsybės į tas prakeiktas apyrankes... Baik pagaliau inkšti ir galvok išeitį iš šios situacijos",- mano mintys šokinėjo viena nuo kitos,-"pats pagalvok, juk kol kas nieko neatsitiko. Viskas yra tavo rankose. Tu konroliuoji situaciją. Demonas net nepasireiškė, tad gali būti kad jis žuvo arba ištrūko iš tavo kūno per prikelimą. Gali būti, kad tu tiesiog viską išsigalvoji. Kad jokios gresmės net nėra. Viską reikia toliau laikyti paslaptyje. Niekas neturi to sužinoti. Net sunku įsivaizduoti, ką man gali jie dėl to padaryti. O kaip Julija? Ji tikriausiai ką nors nutuokia. O jeigu ji prasitars? Reikia ją apsaugoti nuo jos pačios. Reikia pasikabėti su Julija..."
Pašokau nuo lovos ir po kelių žingsnių atsidūriau prie durų. Stvėriau rankeną ir ruošiausi traukti duris atgal, bet sustingau iš siaubo. Kelias sekundes stovėjau nejudėdamas, o tada lėtais žingsniais artėjau prie veidrodžio, įsitikinti ar aš klydau dėl to, ką galbūt jame pamačiau. Artėjau prie jo itin lėtai, daugiau iš baimės, kad TAI gali pastvirtinti. Neryžtingai prsitraukiau prie jo, tačiau mano neapsakomam palengvėjimui ten nebuvo nieko neįprasto. Didelėmis žaliomi akimis žiūrėjau pats į save. Prieš mane stovėjo paprastas, niekuo neišsiskiriantis jaunuolis su keliais randais ant kūno ir išsigandusiu žvilgsniu. Giliai atsidusau iš palengvėjimo. Jaučiausi išgyvenęs tikrą apokalipsę ir supratęs, kad į pragarą nepatenku. Ta palaima truko mažiau nei sekundę, nes vėl pakėlęs akis į veidrodį išvydau tikrą demono veidą, žiūrintį tiesiai į mane. Raudonos akys buvo skaisčios, kaip žarijos, juoda dideliais žvynais padengta oda atrodė kaip kokio nežemiško gyvūno, riesti, iš kaktos kyšantys ragai, smailios karpytos ausys bei diždiulė pikta šyspena. Šis padaras buvo manyje ir dabar aš jį stebėjau, o jis stebėjo mane.
-Ne, tai tikriausiai haliucinacijos..,- tariau pilnu išgąsčio balsu.
-Oo ne. Tai yra tikrai. Aš esu tikras, kaip ir tu pats.
-Bet tu - ne aš. Aš nesu tu.
-Klysti žmogeli. Aš ir esu tu. Aš esu tamsiausia tavo pusė. Be manęs tu būtum niekas,- jo žodžiuose buvo dalelė tiesos, bet norėjau, kad tai būtų gryniausias melas.
-Aš gyvas. Tu negali būti manyje! Jūs gyvuojat tik mirusiųjų kūnuose.
-Tiesa, mes apsėdam kovoj kritusių gamtos vaikelių kūnus ir naudojame juos ir jų sielas kaip tik norime, tačiau tai, tai yra kažkas naujo. Niekas nemaniau kad pavyks apsėsti gyvo druido kūną. Regis tai bus daug įdomiau nei maniau. Dabar aš turiu ne tik visas tavo galias, bet turiu puikią maskuotę. Infiltravimas į jūsų pasaulį niekada nebuvo toks lengvas.
-Aš tau to neleisiu! Užkirsiu tau kelią!
-Ir ką gi tu padarysi? Pasakysi kitiem? Cha! Jie pirmiausia tave nukankins ir banys mane išvaryti iš tavo kūno ir jei tu po viso to liksi gyvas, tave nužudys, nes neras kito būdo mane sunaikint. Tad paklausk savęs, ar tikrai tu to nori?
"Jis yra teisus. Aš nieko negaliu padaryti. Man reikia pagalbos, aš vienas su tuo nesusitvarkysiu."
-Bėje, gali nesistengt kurti strategijų prieš mane, nes aš girdžiu kiekvieną tavo sąmonės ir proto mintį. Žinau kiekvieną tavo žingsnį, tad, mano brangus drauge, esi visiškai bejėgis.
-Gal ir gali skaityti mano mintis, tačiau mano kūno valdyti negali, aš tau nepasiduosiu. Tu niekas nesugebėsi pajudin net mažojo mano pirštelio!
-Tu teisus. Aš negaliu valdyti tavo kūno. Aš tavo kūno negaliu valdyti DAR. Po kažkiek laiko mano įtaka tau sustiprės ir tavo protas bus per silpnas atsilaikyti man. Aš tave galutinai užvaldysiu, o tada tau ir tavo draugeliam druidam ateis galas cha cha cha!
-Aš tau to neleisiu.
"Man reikia pasimatyti su Julija, reikia ją apsaugoti, o tada ieškoti būdo, kaip padėti sau"
Pribėgau prie durų, jas atidariau ir kaip viesulas išlėkiau laukan, ieškoti Julijos.
-Gali stengtis kiek gali, bet aš vis vien pasieksiu savo,- šie žodžiai skambėjo mano galvoje kaip koks prakeiksmas...

Nutariau parašyt, tad parašiau. Iki šios vietos man dar daug reikia parašyt. Tai gaunasi kaip koks žvilgsnis į ateitį(jei ji bus tokia).

Juoda dėmė

"Minutės slenka viena po kitos, tačiau jis, rodos, ketina nesitraukti iš tos vietos visą amžinybę. Kaip prieš geroką pusvalandį atsisėdo į tą baltą, minkštą kėdę, taip prasedėjo iki dabar. Kaip prisuktas metronomas muša taktą, taip jis lėtais judesiais pasisuka su visa kėde tai į vieną, tai  kitą pusę. Vieną ranką padėjęs ant pilvo, kita pasirėmęs galvą žiūri į tolį. Ne, ne į tolį, greičiau į nežinią. Lyg prieš jį būtų kokia juodoji skylė ir sugertų visą jo žvilgsnį, nepalikdama absoliučiai nieko. Grojant lėtai muzikai, kuri veikia kaip narkotikas, jis medituoja, rodos, visą amžinybę. Absoliuti transo būsena, užvaldžiusi visą jo kūną, pamažėl apima ir protą. Mintys dingsta viena po kitos. Jei protą galėtume palyginti su miesto gatvėmis, tai pirma būvusi piko valanda dingsta nepalikdama jokio pėdsako. Paprastai tai galėtume pavadinti tiesiog meditacija. Paprasčiausia meditacija. Bet ne šį kartą. Ramybė, užvaldžiusi jį, yra kažkokia nemaloni. Ramybė, kilusi iš liūdesio, nieko gero nežada, nes tokios meditacijos metu jis neišvalo savo proto, o tiesiog jį nuodija. Staiga, lyg pažadintas, jis atsipeikėja. Nesupranta kas dedasi. Jausmas, pastūmėjęs į tokį neįprastą transą, pagaliau įgavo formą, bet jos įžvelgti protas neįstengia. Kažkas naujo, o gal, vis del to, seno, tačiau šį kartą sustiprėjusio. Jis save apsižiūri, uždeda ranką ant krūtinės ir po kelių sekundžių nuleidžia ją. "Aš jaučiuosi...toks...tuščias,- pagalvojo jis,- jaučiu tuštumą savyje." Tai jį baisiai glumino. Niekaip negalėjo suprast, iš kur tas jausmas atsirado, kodėl ar apskritai, kas tai per jausmas. Tieiog tuštuma, atsiradusi staiga, ir nieko daugiau. Atrodė lyg sedėtų tik pusė jo, o kitos dalies trūktų. Tačiau ko jam trųksta lieka tik mįslė, kaip ir klausimas "Ar ši tuštuma pagaliau užsipildys taip pat netikėtai, kaip ir atsirado?" Tikriausiai tik laikas atsakys į šiuos klausimus, o iki tol tai bus lyg kokia juoda dėmė jame."

Shit happens

Po ilgos pertraukos (kai jau nebesitkėjau dar kada prisėst prie jo) pajutau butinybę parašyti ką nors. Nesakyk, kad nedaryk to, kas yra kaip prievolė. Ne, ši būtinybė yra viena iš tų, kurią aš su mielu noru imu vykdyti. Ir pirmą kartą nerašysiu tu filosofinių minčių. Panorau šį tą pasidalint iš paties savęs.
Tiek daug įvykių įvyko nuo paskutinio karto, kai čia reiškiausi. Na, gal ne tiek daug, kiek svarbūs jie yra ir kiek pokyčių galios savyje turi.
Niekad nemaniau, kad taip gali būti. Niekada netikėjau, kad tai glūdi manyje ir niekad nesupratau jų, kol pačiam taip neatsitiko. Dabar galiu juos pateisinti (bent jau dauguma). Esu jiem dėkingas. Siekdami naudos sau, suteikė jos ir man, tik, dėja, aš vienas tai supratau. Siekiau tik gero, bet tai nebuvo suprasta ir tapo absoliučiu blogiu. Dzin, galvoju dabar, jei jau taip, reiškias taip turi būt. Beto, viskas yra geriau, nei įsivaizduota blogiausia situacija, kuri gali įvykti. Išvada - viskas susiklostė geriu nei bijojau.
Kitas dalykas... Kaip sau galėjau tai leisti? Kaip aš galiu taip siekti savo svajonės, taip trokšti, jo ji išsipildytų, kad nepaisyti kitų žmonių? O kas jei svajonė nenori išsipildyti? Negaliu paimt ir išpildyti tai pats, prieš svajonės valią. Kaip galiu būt toks savanaudis, šios svajonės atžvilgiu? Pagaliau reikia suprati, jog tai ne mano valioje.
Kaip pagalvoji, tai nieko gero aš ir nepadariau. Fuck it... žiūrėsim ką tas mažas vaikas, vadinamas likimu, man numes ant gyvenimo kelio ateinančiu metu. Ciao
P.S. Shit happens...

Historia Calamitatum

Sveiki! Aloha! Štai sėdžiu jau gerokai po vidurnakčio prie kompiuterio. Namie absoliučiai nieko nėra. Gyvų būtybių,  ta prasme. Na, apart manęs ir katės, kuri dabar velniai žino kur nusigrūdus. Taip... kur aš buvau? A, taip, sėdžiu prie kompiuterio ir nutariau parašyti dar vieną straipsnį savo blog'e. Šios nakties temos pavadinimą įkvėpė viena, kai kuriem gerai žinomos grupės, Rise Against, daina. Dabar trumpai apie patį Historia Calamitatum. Iš lotynų kalbos išvertus, tai reiškia "Didelių nelaimių istorija". Tai iš tiesų yra knyga, autobijografija, parašyta viduramžių prancūzų vienuolio, kurio vardo nepamenu. Toje knygoje vienuolis nuoširdžiai save aprašo, neperlenkdamas lazdos save vertinant. Na, susipažinus su Historia Calamitatum pereinam prie tikrosios šios nakties temos. Žmones dažnai užgriūna visokios nelaimės, tragedijos ar kitokie sunkmečiai. Vieni žmonės pasiduoda ar palūžta, kiti su tuo gyvena, o treti tai įveikia. Nuo to, kaip žmogus į visą tai reaguoja ir kaip su visomis šiomis tragedijomis susitvarko, priklauso paties žmogaus būdas, stiprybė, charakteris. Nuo to, kaip tu su visa tai išgyveni, padaro tuo, kas esi. Tai žodžiai iš kitos Rise Against dainos (Survive) "But how we survive, is what makes us who we are". (Aš daug kur gyvenime remiuosi dainų žodžiais, todėl muzika man yra tikrai svarbi). Užgriuvus tave nelaimėm, nepradėk verkšlent ir teisintis, kaip tau sunku ir panašiomis nesamonėmis. Turi kovoti su tai ir stengtis įveikti. Nesakau, kad tai visada realu ir įmanoma, bet nuleidus rankas tu, tiesiog, pasiduodi be kovos. Jei pasiduosi, tapsi silpnas ir bus daug sunkiau užgriuvus dar vienai nelaimei, bet jei tu stosi į akistata su ja ir įveiksi, tapsi stipresnis. Tada daug kas gyvenime taps lengviau. Įveikęs vienus iššukius, suprasi, kad gali įveikti kitus, o įveikęs šiuos, žvelgsi į dar kitus. Nuolatinė kova - argi ne toks, iš tiesų, yra žmogaus gyvenimas? Gal ir juokingas nuskambės, tačiau žmogus kovoja, kad išliktu vien eidamas į parduotuvę. Šiais laikais viskas tapo papraščiau. Ankščiau žmogus turėdavo sau susimedžiot maisto, o dabar jį beveik paruoštą gali nusipirkti vietoje. Palengvėjus gyvenimui palengvėja ir iššukiai, kasdieną laukiantys tavęs, o šiems reikia mažiau pastangų įveikti. Todel analogiškai žmogus tampa silpnesnis, mažiau atsparus didesnėm nelaimėm. Tai tampa panašu į grūdinimąsi. Na gerai, jau truputį nukrypau nuo temos. Žodžiu, atėjus nelaimei nenuleisk iškart rankų ir neignoruok to. Nesielk taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Taip nieko nelaimėsi, prarasi tik laiką ir galbūt ką nors daugiau. Geriau stok į kovą prieš tai ir nugalėk. Kaip jau citavau dainos žodžius "But how we survive, is what makes us who we are". Sėkmės ir ciao!
P.S. Šone rasi šią dainą Rise Against - Historia Calamitatum, kurią galėsi čia pat ir pasiklausyti.

Likimas arba kodėl man nesiseka taip, kaip jam?

Taigi, taigi, taigi. Štai aš vėl čia jau kitą dieną. Kol kas dar nemečiau to ką pradėjau tad galiu džiūgaut. Woohoo! Na, o krypstant nuo šios temos ir einant prie kitos... Šiandien svaigsiu apie likimą. Juk visiem buvo atėję tokios akimirkos, kurių metu imi galvoti: "Kodel, po galais, viskas taip susiklostė?", arba, "Kodel jam taip gerai viskas sekasi, o man ne?", bei kyla panašios mintys. Likimas yra nuostabus dalykas. Tai kaip koks mažas vaikas, kuris padeda mum ant kelio didelį saldainį arba iškasa didelę duobę. Čia jau yra mūsų reikalas ar mes tą saldainį paimsime ir ar ta duobę mes apeisime. Daugelis sako: "Netikiu aš likimu. Nepatinka man, kad viskas yra nulemta iš anksto ir negalime pasirinkti kitaip". Aš sakau, kad čia klaidingas mąstymas. Matai, aš mąstau taip, jog likimas nėra žmogaus gyvenimo nulemimas. Tai yra greičiau istorija to, kas atsitiks mum arba ką mes padarysime ateityje. Dar manau, kad likimas tai yra greičiau galimybių suteikimas tau, o ne visiškas tavo gyvenimo kontroliavimas. Pirma parašysiu apie tą "istorijinę" likimo pusę. Mes turime absoliučia pasirinkimo laisvę gyvenime. Priėję kryžkelę galime pasukti arba į dešinę, arba į kairę, arba eiti per laukus ir pievas, bet tai ką mes pasirinksime, bus nulemta likimo. Tai yra tas pats, kas nukeliauti į praeitį ir papasakoti Hitleriui kaip baigsis antrasis pasaulinis bei visas jo ir Hitlerio paties gyvenimo detales. Tai jam pasirodytu visiška nesamonė, bet jeigu (tarkim) tu neįsikiši į to meto laiko ir erdvės kontinumą ir nepakeiti istorijos, viskas įvyksta lygiai taip, kaip tu papasakojai Hitleriui. Tai yra panašiau į mano suvokiamą likimą. Kaip ir sakiau, tai panašu į ateities istoriją. Istoriją to, kas dar nutiks. Mes žinom tik praeities istoriją, o tai yra priešingybė tam, ką aš aprašiau prieš tai. Tad nesakyk, kad likimas taip nulemė mano gyvenimą. Anaiptol, tu jį pats nulemei tokį. Čia jau prieisim prie antros dalies. Tai yra galimybės, kurias mum suteikia gyvenime likimas. Kaip žiūri į kitą žmogų ir sakai, kad jam sekasi gyvenime geriau nei tau, tai nevisada būna tiesa. Tiesiog tas žmogus dažniau išnaudoja galimybes, kurias jam suteikia likimas. Pavyzdžiui turime tokią situaciją. Jūs ir analogiškai kitas žmogus einate gatve. Jum (pasak jūsų) gyvenime sekasi blogiau nei jam. Jūs abu einate gatve ir priėję suoliuka abudu pamatote loterijos bilietą. Jūs sakote: "Man nesiseka, tad net neverta man bandyti", ir bilieto nepaimate, o jis bilietą paimą ir, sekmės dėka, tas bilietas yra laimingas. Šis žmogus išlošia 10 000Lt, o jūs nieko. Jeigu jūs būtumėte pasinaudoję jums suteikta galimybe ir būtumėte paėmę bilietą, jau dabar kišenėje turėtumėte apvalią sumelę pinigų. Tai yra likimas - galimybės, kurias jūs išnaudojate arba ne. Visame tame slypi ir sekmės reikalas. Jos yra lygiai tokia pati formule - naudokis suteiktomis galimybėmis. Tai paprasčiausiai galima padaryti dažniau sakant "Taip". Priimant duodamus pasiūlymus galima labai greit padidinti šansą, kad tau pasiseks. Na tokios yra mano filosofijos apie likimą. Šiandien pakaks. Ciao!

Prologue

Na ką gi, štai sumasčiau ir aš rašyti savo Blog'ą. Mintis nukrito man taip pat netikėtai, kaip ir plyta, nukritusi ant statybininko Jurgio galvos. Dienų dienas glosčiau tos minties paliktą gumbą ir supratęs, kad šis nuo mano pakaušio niekur nedings, nutariau įgyvendinti mintį. Taigi, ką aš čia rašysiu? Visokiausius nutikimus, samprotavimus, filosofijas ir visokį kitokį brūdą, kuris šaus man į galvą. Kaip ilgai aš tęsiu blog'o rašymą? Kaip negaliu žinoti, kas įvyks ateityje, taip ir negaliu atsakyti i šį klausimą. Gal savaitę, gal menesį, gal metus, o gal jau kitą dieną mesiu visą tai. Kam tada aš pasivadinau save Prohpet(pranašas)? Ogi todel, nes kiekvienas žmogus savo darbais ar žodžiais duoda kaip ir žinia(jei taip galima pasakyti) kitam žmogui, kuri priverčia jį susimąstyti, taip praplėsdama to žmogaus mąstymą, padėdama suprasti pasaulį ar tiesiog sugriaudama jau buvusį pasaulio suvokimą ir suteikdama naują. Juk dažnai taip būna, jog po kokio nors įvykio imi ir susimąstai. Tada ilgai galvoji, jei niekas netrugdo gal net ištisas valandas, o gal vos kelias minutes, bet ir to užtenka, kad tavo supratimas apie tam tikrus dalykus pasitvirtintu arba įgautų visai naują prasmę. Todel nežinau ar kam nors bus taip, perskaičius tai ką parašysiu, bet jei taip, tai aš savo būsiu pasiekęs. Nesakau: "Imk skaityk ką parašau ir mąstyk taip, kaip aš mąstau". Dieve apsaugok! Aš tikiuosi, kad tai duos šiokio tokio peno tavo apmąstymams arba bus tiesiog įdomu ar linksma pasiskaityti. Pradžiai, manau, užteks. Ir tai kaip įžangai truputi per daug prirašiau. Iki kito karto! Ciao!