Shit happens

Po ilgos pertraukos (kai jau nebesitkėjau dar kada prisėst prie jo) pajutau butinybę parašyti ką nors. Nesakyk, kad nedaryk to, kas yra kaip prievolė. Ne, ši būtinybė yra viena iš tų, kurią aš su mielu noru imu vykdyti. Ir pirmą kartą nerašysiu tu filosofinių minčių. Panorau šį tą pasidalint iš paties savęs.
Tiek daug įvykių įvyko nuo paskutinio karto, kai čia reiškiausi. Na, gal ne tiek daug, kiek svarbūs jie yra ir kiek pokyčių galios savyje turi.
Niekad nemaniau, kad taip gali būti. Niekada netikėjau, kad tai glūdi manyje ir niekad nesupratau jų, kol pačiam taip neatsitiko. Dabar galiu juos pateisinti (bent jau dauguma). Esu jiem dėkingas. Siekdami naudos sau, suteikė jos ir man, tik, dėja, aš vienas tai supratau. Siekiau tik gero, bet tai nebuvo suprasta ir tapo absoliučiu blogiu. Dzin, galvoju dabar, jei jau taip, reiškias taip turi būt. Beto, viskas yra geriau, nei įsivaizduota blogiausia situacija, kuri gali įvykti. Išvada - viskas susiklostė geriu nei bijojau.
Kitas dalykas... Kaip sau galėjau tai leisti? Kaip aš galiu taip siekti savo svajonės, taip trokšti, jo ji išsipildytų, kad nepaisyti kitų žmonių? O kas jei svajonė nenori išsipildyti? Negaliu paimt ir išpildyti tai pats, prieš svajonės valią. Kaip galiu būt toks savanaudis, šios svajonės atžvilgiu? Pagaliau reikia suprati, jog tai ne mano valioje.
Kaip pagalvoji, tai nieko gero aš ir nepadariau. Fuck it... žiūrėsim ką tas mažas vaikas, vadinamas likimu, man numes ant gyvenimo kelio ateinančiu metu. Ciao
P.S. Shit happens...

Historia Calamitatum

Sveiki! Aloha! Štai sėdžiu jau gerokai po vidurnakčio prie kompiuterio. Namie absoliučiai nieko nėra. Gyvų būtybių,  ta prasme. Na, apart manęs ir katės, kuri dabar velniai žino kur nusigrūdus. Taip... kur aš buvau? A, taip, sėdžiu prie kompiuterio ir nutariau parašyti dar vieną straipsnį savo blog'e. Šios nakties temos pavadinimą įkvėpė viena, kai kuriem gerai žinomos grupės, Rise Against, daina. Dabar trumpai apie patį Historia Calamitatum. Iš lotynų kalbos išvertus, tai reiškia "Didelių nelaimių istorija". Tai iš tiesų yra knyga, autobijografija, parašyta viduramžių prancūzų vienuolio, kurio vardo nepamenu. Toje knygoje vienuolis nuoširdžiai save aprašo, neperlenkdamas lazdos save vertinant. Na, susipažinus su Historia Calamitatum pereinam prie tikrosios šios nakties temos. Žmones dažnai užgriūna visokios nelaimės, tragedijos ar kitokie sunkmečiai. Vieni žmonės pasiduoda ar palūžta, kiti su tuo gyvena, o treti tai įveikia. Nuo to, kaip žmogus į visą tai reaguoja ir kaip su visomis šiomis tragedijomis susitvarko, priklauso paties žmogaus būdas, stiprybė, charakteris. Nuo to, kaip tu su visa tai išgyveni, padaro tuo, kas esi. Tai žodžiai iš kitos Rise Against dainos (Survive) "But how we survive, is what makes us who we are". (Aš daug kur gyvenime remiuosi dainų žodžiais, todėl muzika man yra tikrai svarbi). Užgriuvus tave nelaimėm, nepradėk verkšlent ir teisintis, kaip tau sunku ir panašiomis nesamonėmis. Turi kovoti su tai ir stengtis įveikti. Nesakau, kad tai visada realu ir įmanoma, bet nuleidus rankas tu, tiesiog, pasiduodi be kovos. Jei pasiduosi, tapsi silpnas ir bus daug sunkiau užgriuvus dar vienai nelaimei, bet jei tu stosi į akistata su ja ir įveiksi, tapsi stipresnis. Tada daug kas gyvenime taps lengviau. Įveikęs vienus iššukius, suprasi, kad gali įveikti kitus, o įveikęs šiuos, žvelgsi į dar kitus. Nuolatinė kova - argi ne toks, iš tiesų, yra žmogaus gyvenimas? Gal ir juokingas nuskambės, tačiau žmogus kovoja, kad išliktu vien eidamas į parduotuvę. Šiais laikais viskas tapo papraščiau. Ankščiau žmogus turėdavo sau susimedžiot maisto, o dabar jį beveik paruoštą gali nusipirkti vietoje. Palengvėjus gyvenimui palengvėja ir iššukiai, kasdieną laukiantys tavęs, o šiems reikia mažiau pastangų įveikti. Todel analogiškai žmogus tampa silpnesnis, mažiau atsparus didesnėm nelaimėm. Tai tampa panašu į grūdinimąsi. Na gerai, jau truputį nukrypau nuo temos. Žodžiu, atėjus nelaimei nenuleisk iškart rankų ir neignoruok to. Nesielk taip, lyg nieko nebūtų nutikę. Taip nieko nelaimėsi, prarasi tik laiką ir galbūt ką nors daugiau. Geriau stok į kovą prieš tai ir nugalėk. Kaip jau citavau dainos žodžius "But how we survive, is what makes us who we are". Sėkmės ir ciao!
P.S. Šone rasi šią dainą Rise Against - Historia Calamitatum, kurią galėsi čia pat ir pasiklausyti.

Likimas arba kodėl man nesiseka taip, kaip jam?

Taigi, taigi, taigi. Štai aš vėl čia jau kitą dieną. Kol kas dar nemečiau to ką pradėjau tad galiu džiūgaut. Woohoo! Na, o krypstant nuo šios temos ir einant prie kitos... Šiandien svaigsiu apie likimą. Juk visiem buvo atėję tokios akimirkos, kurių metu imi galvoti: "Kodel, po galais, viskas taip susiklostė?", arba, "Kodel jam taip gerai viskas sekasi, o man ne?", bei kyla panašios mintys. Likimas yra nuostabus dalykas. Tai kaip koks mažas vaikas, kuris padeda mum ant kelio didelį saldainį arba iškasa didelę duobę. Čia jau yra mūsų reikalas ar mes tą saldainį paimsime ir ar ta duobę mes apeisime. Daugelis sako: "Netikiu aš likimu. Nepatinka man, kad viskas yra nulemta iš anksto ir negalime pasirinkti kitaip". Aš sakau, kad čia klaidingas mąstymas. Matai, aš mąstau taip, jog likimas nėra žmogaus gyvenimo nulemimas. Tai yra greičiau istorija to, kas atsitiks mum arba ką mes padarysime ateityje. Dar manau, kad likimas tai yra greičiau galimybių suteikimas tau, o ne visiškas tavo gyvenimo kontroliavimas. Pirma parašysiu apie tą "istorijinę" likimo pusę. Mes turime absoliučia pasirinkimo laisvę gyvenime. Priėję kryžkelę galime pasukti arba į dešinę, arba į kairę, arba eiti per laukus ir pievas, bet tai ką mes pasirinksime, bus nulemta likimo. Tai yra tas pats, kas nukeliauti į praeitį ir papasakoti Hitleriui kaip baigsis antrasis pasaulinis bei visas jo ir Hitlerio paties gyvenimo detales. Tai jam pasirodytu visiška nesamonė, bet jeigu (tarkim) tu neįsikiši į to meto laiko ir erdvės kontinumą ir nepakeiti istorijos, viskas įvyksta lygiai taip, kaip tu papasakojai Hitleriui. Tai yra panašiau į mano suvokiamą likimą. Kaip ir sakiau, tai panašu į ateities istoriją. Istoriją to, kas dar nutiks. Mes žinom tik praeities istoriją, o tai yra priešingybė tam, ką aš aprašiau prieš tai. Tad nesakyk, kad likimas taip nulemė mano gyvenimą. Anaiptol, tu jį pats nulemei tokį. Čia jau prieisim prie antros dalies. Tai yra galimybės, kurias mum suteikia gyvenime likimas. Kaip žiūri į kitą žmogų ir sakai, kad jam sekasi gyvenime geriau nei tau, tai nevisada būna tiesa. Tiesiog tas žmogus dažniau išnaudoja galimybes, kurias jam suteikia likimas. Pavyzdžiui turime tokią situaciją. Jūs ir analogiškai kitas žmogus einate gatve. Jum (pasak jūsų) gyvenime sekasi blogiau nei jam. Jūs abu einate gatve ir priėję suoliuka abudu pamatote loterijos bilietą. Jūs sakote: "Man nesiseka, tad net neverta man bandyti", ir bilieto nepaimate, o jis bilietą paimą ir, sekmės dėka, tas bilietas yra laimingas. Šis žmogus išlošia 10 000Lt, o jūs nieko. Jeigu jūs būtumėte pasinaudoję jums suteikta galimybe ir būtumėte paėmę bilietą, jau dabar kišenėje turėtumėte apvalią sumelę pinigų. Tai yra likimas - galimybės, kurias jūs išnaudojate arba ne. Visame tame slypi ir sekmės reikalas. Jos yra lygiai tokia pati formule - naudokis suteiktomis galimybėmis. Tai paprasčiausiai galima padaryti dažniau sakant "Taip". Priimant duodamus pasiūlymus galima labai greit padidinti šansą, kad tau pasiseks. Na tokios yra mano filosofijos apie likimą. Šiandien pakaks. Ciao!

Prologue

Na ką gi, štai sumasčiau ir aš rašyti savo Blog'ą. Mintis nukrito man taip pat netikėtai, kaip ir plyta, nukritusi ant statybininko Jurgio galvos. Dienų dienas glosčiau tos minties paliktą gumbą ir supratęs, kad šis nuo mano pakaušio niekur nedings, nutariau įgyvendinti mintį. Taigi, ką aš čia rašysiu? Visokiausius nutikimus, samprotavimus, filosofijas ir visokį kitokį brūdą, kuris šaus man į galvą. Kaip ilgai aš tęsiu blog'o rašymą? Kaip negaliu žinoti, kas įvyks ateityje, taip ir negaliu atsakyti i šį klausimą. Gal savaitę, gal menesį, gal metus, o gal jau kitą dieną mesiu visą tai. Kam tada aš pasivadinau save Prohpet(pranašas)? Ogi todel, nes kiekvienas žmogus savo darbais ar žodžiais duoda kaip ir žinia(jei taip galima pasakyti) kitam žmogui, kuri priverčia jį susimąstyti, taip praplėsdama to žmogaus mąstymą, padėdama suprasti pasaulį ar tiesiog sugriaudama jau buvusį pasaulio suvokimą ir suteikdama naują. Juk dažnai taip būna, jog po kokio nors įvykio imi ir susimąstai. Tada ilgai galvoji, jei niekas netrugdo gal net ištisas valandas, o gal vos kelias minutes, bet ir to užtenka, kad tavo supratimas apie tam tikrus dalykus pasitvirtintu arba įgautų visai naują prasmę. Todel nežinau ar kam nors bus taip, perskaičius tai ką parašysiu, bet jei taip, tai aš savo būsiu pasiekęs. Nesakau: "Imk skaityk ką parašau ir mąstyk taip, kaip aš mąstau". Dieve apsaugok! Aš tikiuosi, kad tai duos šiokio tokio peno tavo apmąstymams arba bus tiesiog įdomu ar linksma pasiskaityti. Pradžiai, manau, užteks. Ir tai kaip įžangai truputi per daug prirašiau. Iki kito karto! Ciao!