Prologue

Na ką gi, štai sumasčiau ir aš rašyti savo Blog'ą. Mintis nukrito man taip pat netikėtai, kaip ir plyta, nukritusi ant statybininko Jurgio galvos. Dienų dienas glosčiau tos minties paliktą gumbą ir supratęs, kad šis nuo mano pakaušio niekur nedings, nutariau įgyvendinti mintį. Taigi, ką aš čia rašysiu? Visokiausius nutikimus, samprotavimus, filosofijas ir visokį kitokį brūdą, kuris šaus man į galvą. Kaip ilgai aš tęsiu blog'o rašymą? Kaip negaliu žinoti, kas įvyks ateityje, taip ir negaliu atsakyti i šį klausimą. Gal savaitę, gal menesį, gal metus, o gal jau kitą dieną mesiu visą tai. Kam tada aš pasivadinau save Prohpet(pranašas)? Ogi todel, nes kiekvienas žmogus savo darbais ar žodžiais duoda kaip ir žinia(jei taip galima pasakyti) kitam žmogui, kuri priverčia jį susimąstyti, taip praplėsdama to žmogaus mąstymą, padėdama suprasti pasaulį ar tiesiog sugriaudama jau buvusį pasaulio suvokimą ir suteikdama naują. Juk dažnai taip būna, jog po kokio nors įvykio imi ir susimąstai. Tada ilgai galvoji, jei niekas netrugdo gal net ištisas valandas, o gal vos kelias minutes, bet ir to užtenka, kad tavo supratimas apie tam tikrus dalykus pasitvirtintu arba įgautų visai naują prasmę. Todel nežinau ar kam nors bus taip, perskaičius tai ką parašysiu, bet jei taip, tai aš savo būsiu pasiekęs. Nesakau: "Imk skaityk ką parašau ir mąstyk taip, kaip aš mąstau". Dieve apsaugok! Aš tikiuosi, kad tai duos šiokio tokio peno tavo apmąstymams arba bus tiesiog įdomu ar linksma pasiskaityti. Pradžiai, manau, užteks. Ir tai kaip įžangai truputi per daug prirašiau. Iki kito karto! Ciao!