Po ilgos pertraukos (kai jau nebesitkėjau dar kada prisėst prie jo) pajutau butinybę parašyti ką nors. Nesakyk, kad nedaryk to, kas yra kaip prievolė. Ne, ši būtinybė yra viena iš tų, kurią aš su mielu noru imu vykdyti. Ir pirmą kartą nerašysiu tu filosofinių minčių. Panorau šį tą pasidalint iš paties savęs.
Tiek daug įvykių įvyko nuo paskutinio karto, kai čia reiškiausi. Na, gal ne tiek daug, kiek svarbūs jie yra ir kiek pokyčių galios savyje turi.
Niekad nemaniau, kad taip gali būti. Niekada netikėjau, kad tai glūdi manyje ir niekad nesupratau jų, kol pačiam taip neatsitiko. Dabar galiu juos pateisinti (bent jau dauguma). Esu jiem dėkingas. Siekdami naudos sau, suteikė jos ir man, tik, dėja, aš vienas tai supratau. Siekiau tik gero, bet tai nebuvo suprasta ir tapo absoliučiu blogiu. Dzin, galvoju dabar, jei jau taip, reiškias taip turi būt. Beto, viskas yra geriau, nei įsivaizduota blogiausia situacija, kuri gali įvykti. Išvada - viskas susiklostė geriu nei bijojau.
Kitas dalykas... Kaip sau galėjau tai leisti? Kaip aš galiu taip siekti savo svajonės, taip trokšti, jo ji išsipildytų, kad nepaisyti kitų žmonių? O kas jei svajonė nenori išsipildyti? Negaliu paimt ir išpildyti tai pats, prieš svajonės valią. Kaip galiu būt toks savanaudis, šios svajonės atžvilgiu? Pagaliau reikia suprati, jog tai ne mano valioje.
Kaip pagalvoji, tai nieko gero aš ir nepadariau. Fuck it... žiūrėsim ką tas mažas vaikas, vadinamas likimu, man numes ant gyvenimo kelio ateinančiu metu. Ciao
P.S. Shit happens...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą