...Jau savaitė prabėgo nuo to laiko, kai ant mano pečių nusileido milžiniški ir sunkūs tamsos sparnai, tačiau realybės neigimas su lyg kiekviena minute tapo vis malonesniu užsiemimu. Aš nenorėjau susitaikyti su realybę - tiesiog negalėjau. Neįstengiau. Tai negalėjo būti tiesa. Tai... tai tiesiog nesuvokiama. "Juk mane prikelė, kaip ir bet kurį kitą kovotoją, kritusį mūšyje",- mąsčiau, - "juk mano venomis vėl teka kraujas, aš vėl uodžiu gaivų medžių kvapą, vėl vaikštau šia žeme, kaip ir ankščiau." Aš vis bandžiau guosti save, pateisinti viską. Viską kas iš tiesų buvo kraupiai neišteisinama. "Tačiau kiti nebuvo prikelti po apsėdimo",- staiga kaip kontrataką pasakiau mintyse sau,- "kiti buvo tiesiog sunaikinti. Sunaikinti, kad negimtų juose blogis, valdysiantys jų kūnus ir sielą visą amžinybę. Tu, vienintelis iš visų ten kritusių karių buvai prikeltas kartu su ta blogio sėkla tavyje."
-Ne, ne, ne! To negali būti!- desperatiškai sušukau.
"Bet taip yra",- toliau tariau mintyse sau,-"vienas iš didžiausių nusižengimų visai brolijai buvo įvykdytas tavo valia, galima sakyt net paliepimu. Nors tu neįsakėi Julijai tave prikelti, tačiau jai nebuvo kito pasirinkimo. Pats supranti, kad ji padarytų viską dėl tavęs. Po galais, kaip aš galėjau būti toks savanaudis?! Nereikėjo įdėti savo ėsybės į tas prakeiktas apyrankes... Baik pagaliau inkšti ir galvok išeitį iš šios situacijos",- mano mintys šokinėjo viena nuo kitos,-"pats pagalvok, juk kol kas nieko neatsitiko. Viskas yra tavo rankose. Tu konroliuoji situaciją. Demonas net nepasireiškė, tad gali būti kad jis žuvo arba ištrūko iš tavo kūno per prikelimą. Gali būti, kad tu tiesiog viską išsigalvoji. Kad jokios gresmės net nėra. Viską reikia toliau laikyti paslaptyje. Niekas neturi to sužinoti. Net sunku įsivaizduoti, ką man gali jie dėl to padaryti. O kaip Julija? Ji tikriausiai ką nors nutuokia. O jeigu ji prasitars? Reikia ją apsaugoti nuo jos pačios. Reikia pasikabėti su Julija..."
Pašokau nuo lovos ir po kelių žingsnių atsidūriau prie durų. Stvėriau rankeną ir ruošiausi traukti duris atgal, bet sustingau iš siaubo. Kelias sekundes stovėjau nejudėdamas, o tada lėtais žingsniais artėjau prie veidrodžio, įsitikinti ar aš klydau dėl to, ką galbūt jame pamačiau. Artėjau prie jo itin lėtai, daugiau iš baimės, kad TAI gali pastvirtinti. Neryžtingai prsitraukiau prie jo, tačiau mano neapsakomam palengvėjimui ten nebuvo nieko neįprasto. Didelėmis žaliomi akimis žiūrėjau pats į save. Prieš mane stovėjo paprastas, niekuo neišsiskiriantis jaunuolis su keliais randais ant kūno ir išsigandusiu žvilgsniu. Giliai atsidusau iš palengvėjimo. Jaučiausi išgyvenęs tikrą apokalipsę ir supratęs, kad į pragarą nepatenku. Ta palaima truko mažiau nei sekundę, nes vėl pakėlęs akis į veidrodį išvydau tikrą demono veidą, žiūrintį tiesiai į mane. Raudonos akys buvo skaisčios, kaip žarijos, juoda dideliais žvynais padengta oda atrodė kaip kokio nežemiško gyvūno, riesti, iš kaktos kyšantys ragai, smailios karpytos ausys bei diždiulė pikta šyspena. Šis padaras buvo manyje ir dabar aš jį stebėjau, o jis stebėjo mane.
-Ne, tai tikriausiai haliucinacijos..,- tariau pilnu išgąsčio balsu.
-Oo ne. Tai yra tikrai. Aš esu tikras, kaip ir tu pats.
-Bet tu - ne aš. Aš nesu tu.
-Klysti žmogeli. Aš ir esu tu. Aš esu tamsiausia tavo pusė. Be manęs tu būtum niekas,- jo žodžiuose buvo dalelė tiesos, bet norėjau, kad tai būtų gryniausias melas.
-Aš gyvas. Tu negali būti manyje! Jūs gyvuojat tik mirusiųjų kūnuose.
-Tiesa, mes apsėdam kovoj kritusių gamtos vaikelių kūnus ir naudojame juos ir jų sielas kaip tik norime, tačiau tai, tai yra kažkas naujo. Niekas nemaniau kad pavyks apsėsti gyvo druido kūną. Regis tai bus daug įdomiau nei maniau. Dabar aš turiu ne tik visas tavo galias, bet turiu puikią maskuotę. Infiltravimas į jūsų pasaulį niekada nebuvo toks lengvas.
-Aš tau to neleisiu! Užkirsiu tau kelią!
-Ir ką gi tu padarysi? Pasakysi kitiem? Cha! Jie pirmiausia tave nukankins ir banys mane išvaryti iš tavo kūno ir jei tu po viso to liksi gyvas, tave nužudys, nes neras kito būdo mane sunaikint. Tad paklausk savęs, ar tikrai tu to nori?
"Jis yra teisus. Aš nieko negaliu padaryti. Man reikia pagalbos, aš vienas su tuo nesusitvarkysiu."
-Bėje, gali nesistengt kurti strategijų prieš mane, nes aš girdžiu kiekvieną tavo sąmonės ir proto mintį. Žinau kiekvieną tavo žingsnį, tad, mano brangus drauge, esi visiškai bejėgis.
-Gal ir gali skaityti mano mintis, tačiau mano kūno valdyti negali, aš tau nepasiduosiu. Tu niekas nesugebėsi pajudin net mažojo mano pirštelio!
-Tu teisus. Aš negaliu valdyti tavo kūno. Aš tavo kūno negaliu valdyti DAR. Po kažkiek laiko mano įtaka tau sustiprės ir tavo protas bus per silpnas atsilaikyti man. Aš tave galutinai užvaldysiu, o tada tau ir tavo draugeliam druidam ateis galas cha cha cha!
-Aš tau to neleisiu.
"Man reikia pasimatyti su Julija, reikia ją apsaugoti, o tada ieškoti būdo, kaip padėti sau"
Pribėgau prie durų, jas atidariau ir kaip viesulas išlėkiau laukan, ieškoti Julijos.
-Gali stengtis kiek gali, bet aš vis vien pasieksiu savo,- šie žodžiai skambėjo mano galvoje kaip koks prakeiksmas...
Nutariau parašyt, tad parašiau. Iki šios vietos man dar daug reikia parašyt. Tai gaunasi kaip koks žvilgsnis į ateitį(jei ji bus tokia).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą