Juoda dėmė

"Minutės slenka viena po kitos, tačiau jis, rodos, ketina nesitraukti iš tos vietos visą amžinybę. Kaip prieš geroką pusvalandį atsisėdo į tą baltą, minkštą kėdę, taip prasedėjo iki dabar. Kaip prisuktas metronomas muša taktą, taip jis lėtais judesiais pasisuka su visa kėde tai į vieną, tai  kitą pusę. Vieną ranką padėjęs ant pilvo, kita pasirėmęs galvą žiūri į tolį. Ne, ne į tolį, greičiau į nežinią. Lyg prieš jį būtų kokia juodoji skylė ir sugertų visą jo žvilgsnį, nepalikdama absoliučiai nieko. Grojant lėtai muzikai, kuri veikia kaip narkotikas, jis medituoja, rodos, visą amžinybę. Absoliuti transo būsena, užvaldžiusi visą jo kūną, pamažėl apima ir protą. Mintys dingsta viena po kitos. Jei protą galėtume palyginti su miesto gatvėmis, tai pirma būvusi piko valanda dingsta nepalikdama jokio pėdsako. Paprastai tai galėtume pavadinti tiesiog meditacija. Paprasčiausia meditacija. Bet ne šį kartą. Ramybė, užvaldžiusi jį, yra kažkokia nemaloni. Ramybė, kilusi iš liūdesio, nieko gero nežada, nes tokios meditacijos metu jis neišvalo savo proto, o tiesiog jį nuodija. Staiga, lyg pažadintas, jis atsipeikėja. Nesupranta kas dedasi. Jausmas, pastūmėjęs į tokį neįprastą transą, pagaliau įgavo formą, bet jos įžvelgti protas neįstengia. Kažkas naujo, o gal, vis del to, seno, tačiau šį kartą sustiprėjusio. Jis save apsižiūri, uždeda ranką ant krūtinės ir po kelių sekundžių nuleidžia ją. "Aš jaučiuosi...toks...tuščias,- pagalvojo jis,- jaučiu tuštumą savyje." Tai jį baisiai glumino. Niekaip negalėjo suprast, iš kur tas jausmas atsirado, kodėl ar apskritai, kas tai per jausmas. Tieiog tuštuma, atsiradusi staiga, ir nieko daugiau. Atrodė lyg sedėtų tik pusė jo, o kitos dalies trūktų. Tačiau ko jam trųksta lieka tik mįslė, kaip ir klausimas "Ar ši tuštuma pagaliau užsipildys taip pat netikėtai, kaip ir atsirado?" Tikriausiai tik laikas atsakys į šiuos klausimus, o iki tol tai bus lyg kokia juoda dėmė jame."